2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis

Dar vienas apsilankymas muitinės muziejuje ir pirmoji pažintis su Neries regioninio parku.

Nors apsilankiau balandžio pirmomis dienomis, bet pasidalinti įspūdžiais prisiruošiau tik dabar (truputi gėda). Taigi, su pora draugų nutarėm pasikultūrinti, juolab, kad geras oras pakliuvo. Draugai nebuvo matę muitinės muziejaus ir tą klaidą mes ištaisėm. Šį kartą muziejaus vadovas pravedė ekskursiją (pirmą kartą pats apžiūrinėjau viską) ir tai buvo kur kas įdomiau nei apžiūrint pačiam. Po pirmo karto buvo daug įspūdžių, bet dabar dar daugiau. Jei jau atvyksite į muziejų, atsineškite kokią pakišą, ar ką, kad vadovas pravestų Jums ekskursiją :) Nors buvau jau antrą kartą, vis dar radau naujų dalykų. Ir žinau, kad trečiam kartui dar turiu neapžiūrėtų dalykų (pvz. tų laikų spauda, suvestinės). Truputis nuotraukų iš muziejaus.

Susipažinę su muziejumi lekiame pasidžiaugti bene pirma tikrai gražia šio pavasario diena. Iš kolegos Edmundo buvau girdėjas, jog šis parkas turi ir įdomią ekspoziciją. Atvykę randame gražų lankytojų centrą. Prie durų katino ėdalas, visai miela :) Įėjus į vidų nyki tyla... priekyje informacijos centras, šone ekspozicijų salė (viskas išjungta). Truputį patrypčiojus girdisi žingsniai iš antro aukšto. Vyrukas atrodė gerokai nustebęs, kad yra lankytojų. Bet ledai pajudėjo. Papasakojo apie parką, parodė ant žemėlapio ką kur galima pamatyti, kur pasivaikščioti, pardavė kelias skrajutes ir nė žodžio apie ekspoziciją. Iki pat išeinant galvojau, jog gal tik neskuba supažindinti, nes pasakoja apie parką. Deja, lankytojų jis nelaukė. Išėjom taip ir nepamatę. Nieko, kitą kartą galbūt pasiseks. Keliaujam į gamtą. Takų yra daug. Nuo kelių kilometrų iki bene dvidešimties. Mes pasirenkame Dūkštos pažintinį pėsčiųjų taką. 5km ilgis, apie trys valandos kelio. Gaila, kad dar nebuvo sužaliavę miškai, nes turėtų būti labai gražu. Leidžiamės takeliais, nuokalnėmis. Atodangos, sraunus upelis, mediniai laiptai, rastiniai takeliai palei upę, įkalnės. Smagus pasivaikščiojimas, kuris atima jėgų, bet labai maloniai atgaivina miesto žmogų. Prieiname vietą, kur turėtume kirsti upę. Pasižiūrime į žemėlapį, į upę, takas kitam krante eina, o tilto nėra :) gamtos išdaigos :) nusprendėme, toliau palei upę eiti. Upės nebuvo kur pereiti, bet radome gražią poilsiavietę. Ant kalvos, medžių pavėsyje, su stalais ir apžvalgine aikštele. Norėtųsi, daugiau tokių vietų. Atsikvėpę tuo pačiu taku keliaujame atgal. Grįžęs jaučiausi savo tą dieną atvaikščiojęs :) maršrutas nenuobodus, gamta puiki, aplinka pakankamai tvarkinga. Jei ne darbuotojo tinginystė, nuomonė apie parką būtų labai gera. Dabar belieka išbandyti kitus takus. Nuotraukas rasite čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą