Pakalbėkime apie bedarbius ir jų savijautą. „Tūlo bedarbio istorija“.

Tu dirbi mažai apmokamą darbą ir tave atleidžia. Ale tai visur tas pats, bet liūdna. Jau pirmą vakarą susitinki su geriausiu draugu (bedarbiu) ir išgeri už tai. Kitą dieną apie tai jau žino kiti tavo draugai, su kuriais taip pat reikia išgerti už tavo atleidimą. Trečią dieną nueini į darbo biržą. Šiek tiek geriau jautiesi. Daug panašaus likimo žmonių, jautiesi ne vienas, žinai, kad greičiausiai gausi pašalpą. Kitą dieną galvoji ką veikti? Į darbą nereikia, turi visą dieną. Kol galvoji ką veikti, ateina pietūs. Po jų trauki pas savo draugą bedarbį, pakalbėti apie bedarbystę ir valdžios politiką. Pasiimi alaus. Taip praslenka kelios dienos. Nutari susitvarkyti mašiną. Kadangi ji sena ir reikia keisti daug detalių, pinigų nėra, nuplauni ir eini pas draugą bedarbį, su alumi. Kitą dieną draugas bedarbis pasiūlo chaltūrą pas jį. Su džiaugsmu jam padedi, o po to draugas atneša alaus. Chaltūra atsipirko. Keliauji į darbo biržą. Darbo nesiūlo, bet duoda pašalpą. Džiaugsmas tuoj baigiasi, kai sužinai jos dydį. Nusiperki alaus ir eini pas draugą bedarbį pasipasakot, kas buvo darbo biržoje. Galiausiai bedarbystė užknisa ir kimbi ieškoti darbų. Su draugu bedarbiu peržiūrite skelbimus. Į direktoriaus vietą reikalaują išsimokslinimo ir patirties, o bet ko imtis nesinori. Taip slenka savaitė. Imiesi bet ko. Grįžti iš darbo nusikalęs. Draugai bedarbiai geria alų, o tu eini miegoti, kad ryt vėl galėtum eiti į darbą. Po mėnesio supranti, kad gauni keliais šimtais daugiau nei bedarbio pašalpą, grįžti pastoviai nusikalęs, o tuos kelis papildomus šimtus išleidi važinėjimui į darbą, pietums ir padoresniam atrodymui. Paragintas draugo bedarbio meti darbą. Iškart pasiimi alaus ir eini pas draugą bedarbį. Kitą dieną apie tavo išėjimą žino tavo draugai. Vėl alaus. Dar kitą dieną eini į darbo biržą...

Ir čia ne Lokio išgyvenimai :) tikrai :)