Muziejus, bene ilgiausiu pavadinimu, kurį aš žinau. Senokai jau buvau nužiūrėjęs ir pagaliau apsilankiau. Įtardamas, kad daug eksponatų bus lauke, nutaikiau gražų orą ir pirmyn. Pasižiūrėjus muziejaus aprašymą, nuliūdau, kad negalima nemokamai fotografuoti. O ten juk, velniai rautų, karo mašinos, kaip jų ne fotografuoti? Pasiskambinęs sužinojau, kad visgi galima fotografuoti, kelias nuotraukas prisiminimui pasidaryti, bet ne fotosesija daryti. Hm... keistas interpretavimas, bet man tinka.
Žengiam į teritoriją. Aukšta betoninė tvora su spygliuota viela, seni pastatai ir iškart pasitinkantis karinis sunkvežimis sukuria neblogą nuotaiką. Dar keli žingsniai ir atsiveria visas kiemas, pilnas technikos. Man, kaip vyrui, mažumėle širdis apsalo nuo vaizdo. 
Pirmiausia nueinam apžiūrėti gaisrinės mašinos, kuri atkeliavo iš Zoknių oro uosto. Didelė mašina, kuri su vandeniu ir putom sveria daugiau nei tankas! Tiesa, iškart šiek tiek nuliūdina tai, kad nėra aprašymo... Negali labai pykti, muziejus veikia dar tik metus, pirmieji žingsniai, bet aprašymo norėtųsi... Toliau ekspozicija tęsiasi lauke ir keliose angaruose. Ant kai kurių automobilių randame aprašymus. Kaip paprastas lankytojas pasigendu informacijos, kur naudotos mašinos (Lietuvoje ar ne tik) ir kokia jų paskirtis, pvz.: ryšininkų mašina, štabas, universalaus panaudojimo ir panašiai, nes žmogui, nežinančiam karinės virtuvės, smalsu visa tai. Apžiūrint šarvuočius, vis pasvarstom, kad būtų smagu pamatyti, kaip viduje. Ir mūsų norai išsipildo! Prie mūsų prisijungė vaikinukas (kaip įtariame gidas) kuris įleido į kelis šarvuočius, papasakojo apie juos, supažindino su poros angarų ekspozicijomis. Toliau patraukiame vieni apžiūrėti technikos ir vėl sulaukiame pagalbos. Pats muziejaus vedėjas Virgilijus Kudrauskas vaikštinėjo ne toli, papasakojo apie vieną mašiną, kitą mašiną ir taip nejučia tapo mūsų gidu. Visą likusį laiką vedžiojo mus po teritoriją, nepaliaujamai pasakodamas apie eksponatus, kariuomene, muziejaus įkūrimą. Mums beliko tik klausyti ir bandyti įsiminti viską, ką pasakoja ponas Virgilijus. Turbūt daugiausiai laiko užtrukome prie tankų. Muziejuje yra du tankai: T-55 ir T-72. Pastarasis įdomus tuo, kad tokie pat tankai dalyvavo susirėmime prie televizijos bokšto. Šiek tiek eksponatų padovanojo karinis jūrų laivynas. Kieme sukrauti guli (dar neradę sau vietos) laivų kulkosvaidžiai, torpedų paleidimo įrenginiai.
Taip vaikštant ir kalbant nejučia praskriejo dvi valandos muziejuje. Malonios valandos. Tie, kas domisi technika, būtinai turėtų apsilankyti. Daug technikos, nemažai mokomosios medžiagos (pvz.: mašinos tilto skersinis pjūvis, galima žiūrėti kaip veikia realiu laiku, tanketės variklis, kuris susideda iš dviejų variklių, karo akademijos mokomoji medžiaga). Muziejui nepasisekė, kad atsirado krizės metu. Manau, būtų labiau patobulintas. Krašto apsaugos ministrė ir taip šaukia, kad lėšų kariuomenei trūksta, išmes iš NATO, tad muziejus turbūt nebus pirmo svarbumo dalykas. Kadangi prie eksponatų trūksta aprašymų, verta pasiimti gidą. Juolab, kad su juo ir palaipiot į mašinas galėsite. Man ne 13 metų, bet tai vis tiek vienas smagiausių dalykų tokioj vietoj.
Mano galva, muziejus turi daug potencialo ateičiai. Radus lėšų, sutvarkius ekspozicijas, tai būtų vienas šauniausių muziejų (bent jau berniukams). Aš tikiuos, kad muziejus galės pasisamdyti specialistus, kurie sukurtų netradicinę muziejaus aplinką (vienas šauniausių pavyzdžių yra muitines muziejus), papildomo užsiėmimo lankytojams. O kol kas, eikime apžiūrėti tokį koks yra, nes jis vis tiek įdomus!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą