Kiek kartų važiuodami užmiestyje matėte ženklus į lankytinas vietas ir neužsukote į jas? Turbūt kiek vieną kartą. Kartais už šių ženklų slypi lobiai. Toks yra Jūkainių geomorfologinis draustinis. Nusukus nuo Žemaičių plento ir įvažiavus į mišką kažko nesitiki. Galbūt kažkokie reti augalai, senas medis ir t.t. Šį kartą viskas kitaip. Čia yra trys pasivaikščiojimo takai. Pirmasis eina mediniais takais per mišką, antrasis mediniais takais per pelkes, o trečiasis nežinau kur, nes nespėjau praeiti :)
Eidami takais randame ne tik mišką, gryną orą, kelis uodus, bet ir poilsiavietę su pavėsine, nemažai drožėjų darbų ir trumpus aprašymus vietinių medžių. Perėję mišką išlendame prie nemažos poilsiavietės.
Tvenkinukas, bent penkios vietos su stalais ir suolais, pavėsinės, kultūringa stovėjo aikštelė. Atsidūsti ir nusišypsai. Ir mūsų krašte atsiranda kultūringų poilsiaviečių.
Toliau patraukiam link pelkių. Šiek tiek paėjus atsiveria neįtikėtas vaizdas. Takas vinguriuoja per nendryną.
Apačioje, prie pat tako vanduo, aplink žmogaus ūgio nendrės ir gamtos ramybė. Eidami taku vėl randame drožėjų darbų, suoliukų ir apžvalginių bokštelių.
Man pirmą kartą teko pabuvoti tokioje vietoje. Manau nedaug turime taip puikiai išnaudotų pelkių. Dar vienas labai nustebinęs dalykas – tvarka. Nesimatė primėtytų butelių ar sulaužytų dalykų. Norėtųsi tikėti, jog tai mūsų tauta keičia požiūri, o ne prižiūrėtojai sunkiai triūsia. Paslampinėję valandėlę grįžtame pilni įspūdžių ir gaivaus oro.
Nors liaudies išmintis sako, kad neverta mesti tako dėl takelio, kartais ir ji klysta :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą