Biržų ir Molėtų picerijos

Šiandien apsilankius Biržų picerijoje, atsirado galimybė palyginti porą mažesnių miestelių picerijų. Gintaro baras Molėtuose ir Biržų picerija.

Biržuose ta pati picerija turi dvi picerijas. Abi jos rotušės gatvėje, 150m atstumu. "Senoji" iškarto nustebina mažumu. Labai nedidelė. Meniu prabanga nespindi, padavėja niekur neskuba.

Vėliau darosi aišku kodėl. Vietiniai atėję iškart eina prie baro, pasako ko nori, susimoka ir eina atsisėsti. O mes sėdėjom ir laukėme, kol prie mūsų prieis. 

Nustebino pasirinkimas. Kanadietiškos storapadės, Amerikietiškos su sūrio arba dešrelės kraštu ir klasikinės Itališkos. Kainos nėra mažos (lyginant su didmiesčių kainomis): 12-15Lt. O štai alaus kainos silpnų nervų žmones gali šokiruoti. Rinkuškių "Miežinis" 0,5L - 2.90Lt. Švyturio "Ekstra" - 4,50Lt. Kas įdomiausia, tikri vietiniai bachūrai, ima Švyturį. Nesuprantama :)

Amerikietiška pica sūrio kraštu nenustebino, nes sūrio kažkaip nesijuto, nors matėsi.  O štai picos padažas nustebino. Svogūnai kepti su morkomis ir kaip suprantu šiek tiek pomidorų padažo. Labai geras reikalas.

Picų teko laukti, nors žmonių nelabai buvo. Bet geras vietinis alus neleidžia nuobodžiauti.

Bet kokiu atveju sakyčiau neblogas reikalas, jei atvykote į Biržus.

Kita vieta, kuri labai labai maloniai nustebino, tai Gintaro baras-picerija.

Pirmas geras dalykas, šeimininko verdamas trijų rušių alus ir lygtais krosnyje kepamos picos. Antra, pakankamai didelė automobilių stovėjimo aikštelė. Ir viskas kaip namie. Terasoje stalai ir suolai kaip namie,  lyg pats būtum daręs, tikrai naminis alus, valgydamas faršą gali nesunkiai atpažinti prieskonius, kuriuos naudoji namuose. Bet tuo pačiu nemažai detalių, kurios rodo atsakingą šeimininko požiūrį: kokybiški meniu, firminiai bokalai ir padėkliukai, kokybiška negarsi muzika, kad tikrai foną sukurtų. Picos taip pat nepigios (lyginant su didmiesčių kainomis): ~15lt, bet labai geros. Skaniai pavalgėm, gardžiai atsigėrėm ir likom labai patenkinti. 

Inturkės g. 51, Molėtai.

P.S. Parduoda alų išsinešimui :)

Vasariška kelionė po Žemaitiją

Senokai tas buvo (2011-08) ir naujas šiltasis sezonas privertė susiimti. Kaip sako: „Padaryti tą juodą darbą“. Beveik 200km, aplankytos 8 planuotos ir dvi neplanuotos vietos, beveik visada diena kelionėje ir daug įspūdžių. 

Pirmoji dalis – Raseiniai, Nemakščiai, Bijotai, Kaltinėnai, Varniai, Pavandenė.

Kelionės startas ir finišas Raseiniuose.  Pirmoji stotelė (pirmoji ir neplanuota) Nemakščių bažnyčia.  Jei kas keliautų šiuo maršrutu,  priminsiu, kad dar iki Nemakščių būtina aplankyti Jūkainių parką ir Molovėnus.

 

Nemakščiuose bažnyčia kelis kartus buvo sudegusi, atstatyta, karo apgriauta. Dabartinė yra pakankamai nauja, (berods pokariu pradėta statyti), šventorius baigtas tvarkyti tik 2009-10 metais. Asmeniškai man į akis krito du dalykai: visas bažnyčios fasadas dekoruotas akmenimis.  Esu matęs iš akmens pastatytų bažnyčių, bet dekoruotų ne.  Gyvai bažnyčia atrodo labai didingai ir neįprastai. Antra kas man krito į akis, tai rėmėjų sąrašas, kuris prisidėjo prie šventoriaus tvarkymo.  Turbūt koks trečdalis miestelio gyventojų išvardinta. Kadangi sustojimas buvo neplanuotas, neužtrunkame ir keliaujame toliau. 

Kitas sustojimas Bijotuose, prie Dionizo Poškos baublių. Nežinau, ar dėl to, kad remontas dar nebaigtas buvo ar Žemaičiai nuorodų nemėgsta, bet senajame Žemaičių plente nebuvo nuorodos, kur pasukti reikia. Pralėkėm kokius 5km, bet vedini užsispyrimo vis tiek radome. Istorija šios vietos tokia. Muziejų tūkstantmečio ąžuolo, vadinto Baubliu, kamiene 1812 m. įrengė rašytojas, istorikas Dionizas Poška. Baubliu pavadino todėl, kad vėjas drevėse  baubdavo.  Mes atvykome kai dar vyko remontas ir aplinkos tvarkymas, bet buvo jau nemažai nuveikta. Pirmiausia pasitinka gražiai sutvarkyta aplinka.  Sodas, pieva, tvenkinukas. Pati vietovė yra įdomi. Sodyba stovi kalvoje, turi savo kūdrą.  Žemiau sodybos yra nedidelis tvenkinys, į kurį išteka perteklinis vanduo iš Poškos sodybos.

Į muziejų neužėjome, nes vyko remontai.  Pagaliau ateiname prie baublių. Reikia iškarto paminėti, jog prie pačių baublių neprieisite ir nepačiupinėsite. Jie užkonservuoti specialiai pastatytuose nameliuose, kuriuose palaikoma reikalinga drėgmė ir šiluma. Bet per didžiulius stiklus gerai matosi. Šiek tiek pasižvalgom ir keliaujam į kitą stotelę.

 

Kaltinėnai.  Jei  važiuosite iš Raseinių pusės, iš toli Jus pasitiks ant kalno stovintis didžiulis kryžius. Nuo kryžiaus atsiveria puiki panorama. Kaip ir prieš tai, nebuvo nuorodos, jog prie kryžiaus dar yra ir Dvasingumo parkas.

Kiek ten dvasingumo spręsti kiek vienam, bet parkas įdomus. Kalvotoje vietovėje išdėliota daugybė didelių akmenų, juose iškalti šventųjų motyvai.  Taip pat yra mini koplytėlė. Dar kas įdomu, jog visus tuos akmenis nereikia apeiti keliais, o galima apvažiuoti automobiliu. Yra tikrai įspūdingų darbų. Ir vieta vykusiai parinkta.

Kadangi laikas mus spaudė, tai visi sustojimai buvo  pakankamai trumpi. Keliaujame į Varnius.  Medvėgalį paliekame kitam kartui. Pakeliui randame nuorodą (pagaliau) į Bilionių apžvalgos bokštą. Tai antroji mūsų nenumatyta stotelė. Kadangi nuoroda yra, manome, kad viskas čia pat ir nesunkiai rasime. Deja. Nors šį kartą nuorodų neįtikėtinai daug, bet vis tiek porą kartų svarstėme ar teisinga linkme keliaujame. Bet vis dėl to (gal dėl to, kad žemaitiškomis šaknimis jautėme) radome.

Ant kalvos, apsuptos medžių, stovi metalinis bokštas, iškylantis virš medžių viršūnių. Gera gražią vasaros dieną dairytis po apylinkes iš taip aukštai.  Vėjas gaivinančiai pučia, bemaž po kojomis šnara medžių viršūnės.  Iš bokšto pasižiūrime kur Varniai (neįmanoma nepamatyti didžiulio Lūksto ežero) ir keliaujam ten.

Varniuose stabtelim tik trumpam. Aplankom Lūksto ežerą, patį miestelį. Kadangi esu buvęs anksčiau, būtinai rekomenduoju pasivaikščioti po draustinį kuris yra beveik prie ežero. Teritorijoje nutiestas medinis takas, pateikta informacijos apie teritorijoje saugomus augalus.

Pavandenė. Šalia kaimelio yra pora piliakalnių, ežeras. Bet mus domina du objektai: Sklepkalnis ir Sprūdės piliakalnis. Sklepkalnis (alkakalnis) atsirado 1904 m. mirus dvarininkui Leonardui Sakeliui, Pavandenės dvaro valdytojui.

Šioje stačiašlaitėje Gludo ežero pakrantės kalvoje jo sūnus Zigmantas Sakelis įrengė šeimos mauzoliejų. Į jį buvo perkelti ir kitų Sakelių bei ankstesnių Pavandenės dvaro savininkų Danilavičių palaikai. Sovietmečiu vandalams suniokojus Pavandenės dvarą ir mauzoliejų visi jame buvę palaikai perlaidoti Sklepkalnio viršūnėje.  

Kitas visai šalia esantis objektas - Sprūdės piliakalnis. Istorikų nuomone, piliakalnis senovėje priklausė baltų gynybos sistemai. Sprūdė virš jūros lygio pakilusi 216,2 m. Sprūdės piliakalnio viršuje – apvali aikštelė.  Originaliai įrengta apžvalgos aikštelė leidžia lengvai susipažinti su apylinkėmis.

 Aikštelėje suguldyti dideli akmenys, o ant jų iškalta kokie objektai ir kokiu atstumu nuo Sprūdės piliakalnio.

Kebabai, pokalbis su turku ir žemaitiškas kastinys

Biržuose yra kebabinė, kurioje dirba (savininkas) turkas. Vardo tikrai neatsimenu, bet labai turkiškas :) Kaip jis  sako, tai jis vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo kebabinių verslą (nepatikrinsiu, tai lieka tikėti). Kaip suprantu, Lietuvoje kokį 10 metų, labai neblogai kalba lietuviškai. O į Biržus atsikėlė vedamas meilės (kaip visada, ieškok moters).  Bevalgant kebabą išsivystė kalba apie kebabus: kas tai, kaip daroma, apie kultūrų skirtumą IR palietėme tautinius valgius. Papasakojo kaip daromi tikri kebabai, kaip tūlą lietuvį galima apgauti vietoje avienos paduodant gerai paruoštą veršieną ir apie kebabų verslą Lietuvoje. Tada pradėjom kalbą apie Lietuviškus patiekalus. Teisus, tamsta turkas, kad pas mus populiariausi valgiai (cepelinai, kugelis ir t.t.) nėra mūsų išrasti, bet truputėlį nervo suimtas ištraukiau kozirį - žemaitiškas kastinys! Natūralu, kad jis jo nežinojo ir atsargiai klausė kas tai. Pasakojant mandagiai palinksėjo, jog supranta apie ką aš čia tauziju ir tęsėm pokalbį. Užvalgėm ir išėjus  trinktelėjo mintis galiūnė – reikia pavaišinti kastiniu! Gerai, kad parduotuvė netoli. Su kastinio indeliu grįžau atgal. Žmogus įtartinai nužvelgė, ko aš taip greitai grįžau ir labai nustebo, kai ištraukiau indelį. Trumpas instruktažas ir panašu, kad nuostaba virto maloniu dienos įvykiu. 

Taip, kad mielas kebabų mylėtojau, jei būsi Biržuose, ne tik alaus užsuk, bet ir pas turką kebabų. Beje, sklinda gandas, kad jo geri submarinai (tik kaip sako, ne sezonas ir dabar neapsimoka gaminti). Kebabai nebūtinai patiks, nes jie kitokie (nors ir ne tikrieji turkiški),  bet pakalbėti patiks ir Jums ir jam. Garantuoju.

Vytauto 22, Biržai. Šalia yra lariokas (Pas Zinutę), tai nesupainiokit. Skanaus!

Gegužinės (Kaišiadorių raj.) bažnyčia

Lietuviškas kelias

Modelis: Snaigė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šeštadienio popietė